2. Kas yra renesansas?
Svarbiausias renesanso bruoţas
Renesanso periodizacija
Europos renesanso tėvynė
Humanizmas
Renesanso humanizmas
Ţymiausi renesanso humanistai
Paţangos amţius. Atradimai bei išradimai
Reformacija
Renesanso literatūra
Ţymiausi renesanso literatūros atstovai ir jų garsiausi
kūriniai
3. Renesansas – Europos laikotarpis, (XIV – XVI
amţius), kultūros judėjimas ir meno
stilius, kuriam būdingas „beatodairiškas
mėginimas atgaivinti kitą kultūrą, daugelyje
sričių ir ţanrų imituoti Antiką“ (Peter Burke).
Renesanso idėjos susiformavo
Italijoje, vėliau išplito po visą Europą.
Renesansas yra epocha tarp Viduramţių ir
Naujų amţių, tai kelis šimtmečius trukęs
periodas, kuriam būdingas daugelio
modernios visuomenės pasaulėţiūros normų
formavimasis.
4. Mėginimas atgaivinti antiką: imituoti
graikų ir romėnų
architektūrą, skulptūrą, orientuotis į
geriausius senosios Romos literatūros
pavyzdţius.
Renesansas kaip stilius pakeitė iki tol
egzistavusią gotiką, po renesanso formavosi
barokas.
6. Renesansas tradiciškai skaidomas į tris laikotarpius:
ankstyvasis (XIV a. vid. – XV a. pr.), susiformavęs
Florencijoje;
brandusis (XVI a. pr.) – visoje Italijoje, svarbiausiais
kultūros ir meno centrais tapo Roma ir Venecija;
vėlyvasis arba manieristinis (XVI a. vid. – XVII a. pr.), iš
Italijos paplitęs po visą Europą.
Europos (ne Italijos) renesansas taip pat skaidomas į tris
periodus:
ankstyvąjį (XV a. pab. – XVI a. 1 ketvirtis);
klestėjimo/brandųjį (XVI a. 2-3 ketvirčiai);
vėlyvąjį (XVI a. 4 ketvirtis – XVII a. pr.).
7. Renesanso tėvynė – Italija - Venecija, Florencija.
Antikos kaip sektino pavyzdžio, savotiško „aukso
amžiaus“ idėją suformavo XIV – XV a. italų
humanistai, tokie kaip Frančeskas
Petrarka, Leonardas Bruni.
Renesansinio humanizmo formavimąsi skatino, lotynų
kalbos mokėjimą diegė viduramţiais susifomavusi
švietimo sistema.
Meno istoriko Henrio Todo poţiūriu, idėjinių renesanso
šaknų taip pat reikėtų ieškoti šventojo Pranciškaus
Asyţiečio inspiruotame religinio atsinaujinimo
sąjūdyje, esą išlaisvinusiame ţmogaus individualizmą
iš viduramţiškų dogmų nelaisvės.
9. Humanizmas yra plati etinių filosofijų
kategorija, ţmogų laikanti pagrindine
vertybe, jo gerovę – socialinių institutų
vertinimo kriterijumi, o
lygybę, teisingumą, ţmogiškumą –
trokštamais ţmonių santykių principais.
Pagrindiniai tikslai, anot humanizmo, yra
ţmonijos suklestėjimas, visų ţmonių
gerovė ir geresnio pasaulio palikimas
ateinančioms kartoms.
10. Sekuliarieji humanistai vertina mokslinį skepticizmą ir
mokslinį metodą, vengdami aklo tikėjimo bei perdėto
skepticizmo.
Stengiasi ieškoti tiesos racionaliais
metodais, atmesdami misticizmą, tradiciją ir kitus
dalykus, kurie nėra tiesioginis ir logiškas įrodymų
nagrinėjimas.
Humanizmas yra suderinamas su ateizmu ir
agnosticizmu, bet ne visi ateistai ir agnostikai yra
humanistai.
Kai kurios didţiosios religijos taip pat buvo įtakotos šios
filosofijos ir priėmė humaniškesnę poziciją.
Kitas humanizmo bruoţas yra optimistinis poţiūris į
ţmogaus gebėjimus.
12. Renesanso humanizmas buvo Europos intelektualų
sąjūdis, prasidėjęs Florencijoje XIV amţiaus
pradţioje.
Šiam sąjūdţiui būdingas ţmogaus ir jo galimybių
(ypač proto) išaukštinimas, tuo pačiu atsiribojant
nuo scholastikos bei tradicinių Viduramţių
krikščionybės idealų: kuklumo ir pasyvumo.
Judėjimas gimė europiečių mokslininkams pradėjus
iš naujo atrasti antikinius graikiškus ir lotyniškus
tekstus.
Renesanso humanistai groţį ėmė suvokti kaip tiesą
ir vertybę bei būdą paţinti Dievą.
Buvo atsigręţta į antikinę meno sampratą.
14. Italų poetas, mąstytojas, mokslininkas.
Humanistinės renesanso kultūros
pradininkas.
Milţinišką autoritetą Petrarka išsikovojo
visų pirma savo moksline−humanistine
veikla.
Jis sukūrė Europos humanistinę
kultūrą, padėjo pagrindus mokslui, vėliau
pavadintam klasikine filologija.
16. Įţymus antikinės filosofijos ţinovas humanistas.
Jis suorganizavo mokyklą, kurią pavadino
„Dţiaugsmo namais“.
Mokykla buvo įkurta rūmuose, gamtos
prieglobstyje.
Visas pastatas buvo pertvarkytas mokyklos
reikalams.
Joje buvo daug šviesos ir oro.
Daug dėmesio skirta fiziniam mokinių lavinimui.
Pagrindiniai mokymo dalykai buvo klasikinės
kalbos ir klasikinė
literatūra, matematika, astronomija.
18. Prancūzų rašytojas humanistas.
Romano „Gargantiua ir Pantagriuelis“
autorius.
Rablė pasisakė uţ mokymo
vaizdumo, gyvenimiškumo idėją. Jis
suprato, kad mokymą reikia sieti su
gyvenimu.
20. Anglų mąstytojas humanistas.
Pirmą kartą pareiškė mintį apie jaunosios kartos auklėjimą
darbu.
Jis iškėlė mintį, kad teorinį mokymą reikia jungti su darbu.
Moras, kaip politikas, kruopščiai analizavo savo meto
socialinius įvykius, ieškojo analogijų praeityje, gilinosi į
Antikos autorių raštus.
Idealioje valstybėje – Utopijoje – visi ţmonės lygūs, nes ten
nėra privatinės nuosavybės.
Moras daug dėmesio teikė auklėjimui.
Jis nurodė, kad „Utopijoje“ vienodas auklėjimas ir pradinis
mokslas suteikiamas visiems vaikams. Mokoma gimtąja
kalba
skaitymo, rašymo, aritmetikos, geometrijos, astronomijos, m
uzikos dialektikos, gamtos mokslų. Didelę reikšmę teikė
fiziniam auklėjimui.
22. 1492 m. Kristupas Kolumbas atranda
Ameriką.
1498 m. Vaskas da Gama nuplaukė į
Indiją.
1522 m. Fernando Magelano ekspedicija
uţbaigia kelionę aplink pasaulį.
1543 m. Mikalojus Kopernikas
paskelbė, kad Ţemė sukasi aplink savo
ašį ir Saulę.
1440 m. J. Gutenbergas išrado
mechaninį spausdinimą.
23. Reformacija - religinis sąjūdis XV-XVII a.
Europoje, siekęs reformuoti Romos
katalikybės doktriną, kultą, baţnyčią.
Reformacijos pradininku laikomas anglas
Dţonas Viklifas.
Jo veikla padėjo pamatus Martyno Liuterio
mokymui po šimto metų.
Reformacijos pradţia laikomi 1517 metai, kai
Martynas Liuteris Vitenberge paskelbė savo
garsiąsias 95 tezės, prikalęs jas prie
baţnyčios durų.
24. Reformacija davė pradţią protestantizmui ir krikščionybės
atšakoms:
Liuteronybė – susikūrė 1517 m., jos pradininkas buvo
Martynas Liuteris, kuris pripaţino tik du sakramentus
(komunija ir krikštas), propagavo Biblijos skaitymą
balsu, psalmių giedojimą, liturgiją liaudies kalba, komuniją
su vynu ir duona. Liuteris neigė popieţiaus
neklystamumą, indulgencijas, atsisakė celibato.
Anglikonybė – susikūrė 1534 m., jos pradininkas buvo
karalius Henrikas VIII, atskyręs Anglijos baţnyčią nuo
katalikybės, taip protestuodamas prieš popieţiaus
sprendimą neanuliuoti jo santuokos. Henrikas VIII
konfiskavo baţnyčios turtą, panaikino celibatą.
Kalvinizmas – susikūrė 1536 m., jo pradininkas buvo Ţanas
Kalvinas, kuris propagavo predestinacijos doktriną.
26. Renesanso literatūra pasiţymi antropocentrizmu.
Pagrindinis jos kūrinių veikėjas yra ţmogus su visa savo
jausmų ir išgyvenimų gama.
Renesanso literatūrai būdingas ne tik lotynų, bet ir
modernių, tautinių kalbų naudojimas.
Daugelis autorių rašė keliomis kalbomis.
Renesanso literatūra pasiţymi naujų arba
atgaivintų, iki tol krikščioniškoje Vakarų civilizacijoje
neţinotų arba nepopuliarių ţanrų įvairove, kurių
dauguma suformuoti remiantis antikine raštija.
Tai novelė, sonetas, epigrama, įvairios romano
atmainos, esė. Vėlyvajame renesanse ypač
populiaria tapo dramaturgija.